Aštuntasis antradienio eksperimentas. Galvos, valios ir Dunsas Škotas

Šiandien tęsiu prieš kelias savaites pradėtą temą (Ką turkų lankininko širdys mums gali pasakyti apie asmens tapatybę?) apie veiksnius, darančius poveikį sprendimams apie asmens tapatybę.

Pradėsiu nuo Viduramžių filosofo Dunso Škoto, kuris 1303 metais štai taip rašė apie galimybes nustatyti, kiek sielų turi Siamo dvyniai su vienu kūnu ir dviem galvomis:

Tačiau jei nėra mirties pavojaus, būtina ištirti, ar toks monstras turi dvi sielas, ar vieną, o to neįmanoma padaryti paprasčiau ar patirti su didesniu tikrumu vadovaujantis kokiu nors kitu rodikliu, nei intelekto ir valios veiksmai: pavyzdžiui, jie vieno ir to paties dalyko atžvilgiu skirtingose monstro dalyse yra žinojimas ir nežinojimas, ir jei tokios dalys viena su kita barasi dėl ko nors, ką įmanoma pažinti intelektu, ar jei – kalbant apie valią – viena dalis liūdi, o kita džiaugiasi, viena myli kažką tam dalykui pritardama, o kita – nekenčia to paties dalyko jam nepritardama. Esu įsitikines, kad kai patiriame tokius nesutarimus tarp dalių jų intelekto ir valios veiksmuose, privalu nekrikštyti tokių dalių vienu ir tuo pat metu vienu vandens užpylimu.

Taigi, Dunsas Škotas čia atsiriboja nuo ankstesnės diskusijos (apie ją truputi rašiau: Ką turkų lankininko širdys mums gali pasakyti apie asmens tapatybę?) apie fiziologinių kriterijų taikymą (pvz., kiek yra širdžių?) ir pasiūlo visai kitokio pobūdžio kriterijų – kiek veikėjų galime išskirti?

Šią savaitę pabandžiau būtent į tai pažiūrėti. Viena „Antradienio eksperimento“ dalyvių grupė gavo katės/panteros paveikslėlį su dviem panašios, neutralios išraiškos snukiais, o kita – su išryškintais emocijų skirtumais: vienas snukis piktas, o kitas – išsigandęs.

Sekant Dunso Škoto iškelta mintimi, būtų galima tikėtis, kad tyrimo dalyviai antruoju atveju bus labiau linkę matyti du atskirus gyvūnus, o ne vieną gyvūną, mat būtent emocijų skirtumas turėtų išryškinti tendenciją įžvelgti du skirtingus veikėjus, dvi skirtingas valias, du skirtingas psichologijas.

Gavę vieną iš paveikslėlių dalyviai buvo paprašyti pasirinkti atsakymą į klausimą „Kuris iš pateiktų apibūdinimų labiau tinka šiam paveikslėliui?“ skalėje nuo 1 iki 7, kur 1 reiškė „Tinka tik „Vienas gyvūnas su dviem galvomis““, 4 – „Abu apibūdinimai tinka vienodai“, o 7 – „Tinka tik „Du gyvūnai su vienu kūnu““.

Rezultatai parodė, kad išryškinto emocijų kontrasto atveju dalyviai buvo dažniau linkę rinktis atsakymus, labiau nutolusius link viršutinio skalės galo (t.y. matyti du gyvūnus, o ne vieną):

Norėdamas pasiaiškinti papildomai, kas čia vyksta, išverčiau į lietuvių kalbą standartinę skalę, skirtą matuoti žmonių polinkį antropomorfizuoti – t.y. priskirti žmogiškas savybes ne žmonėms (IDAQ; nuoroda: Waytz, A., Cacioppo, J., & Epley, N. (2010). Who sees human? The stability and importance of individual differences in anthropomorphism. Perspectives on Psychological Science, 5(3), 219-232.). Šia skale matuojama, kiek tyrimo dalyviai yra linkę priskirti įvairias žmogiškas savybes (sąmonę, laisvą valią, siekius: žodžiu, esmines veikėjo, veikėjiškumo charakteristikas) įvairioms būtybėms (gyvūnams, daiktams, gamtos reiškiniams).

Nelendant į detales, padalinau tyrimo dalyvius į grupes pagal tai, kiek balų jie surinko IDAQ skalėje. Pateikiu palyginimą tarp trečdalio surinkusių mažiausiai balų (t.y. mažiausiai linkusių priskirti veikėjiškumą nežmogiškoms būtybėms) ir tarp trečdalio surinkusių aukščiausią balą. Kėliau hipotezę, kad labiau linkusieji įžvelgti veikėjiškumą bus ir labiau linkę paveikslėliuose matyti du veikėjus ir, atitinkamai, du gyvūnus. Rezultatai tą ir rodo:

Apibendrinant, gauti rezultatai leidžia atsargiai tvirtinti, kad esama ryšio tarp mūsų polinkio antropomorfizuoti ir mūsų polinkio aplinkoje išskirti ir atpažinti veikėjus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *