Devintasis antradienio eksperimentas. Kur manyje yra mano siela?


Šią savaitę pabandžiau pasiaiškinti, kur savo kūne žmonės lokalizuoja įvairiomis labai bendromis psichologinėmis kategorijomis įvardijamus dalykus: savo mintis, jausmus, sąmonę, sielą, savąjį „aš“, o taip pat ir tiesiog save. Jokios konkrečios hipotezės netikrinau, tiesiog norėjau pažiūrėti, gal pasimatys kokie įdomesni dėsningumai.

Užduotis buvo labai paprasta: kiekvienai iš šių šešių kategorijų (pateiktų atsitiktine tvarka) prašiau tyrimo dalyvius rodant rodomuoju pirštu (jei įmanoma) atsakyti į klausimą apie kategorija žymimo dalyko vietą ir tą atsakymą įsiminti. Pavyzdžiui, sąmonės atveju klausimas buvo suformuluotas taip:

Kur yra Jūsų sąmonė?

Rodymas pirštu buvo įtrauktas į užduotį siekiant kuo automatiškesnio ir greitesnio atsakymo. Tada kitame lape tyrimo dalyvių buvo prašoma įsimintą atsakymą (t.y., į kur jie rodė pirštu, jei apskritai rodė) pažymėti paveikslėlyje, kurį panašaus pobūdžio tyrime naudojo Stephanie Anglin (Anglin, S. M. (2014). I think, therefore I am? Examining conceptions of the self, soul, and mind. Consciousness and cognition, 29, 105-116.):

Po to ta pati procedūra buvo kartota dar penkis kartus likusioms penkioms sąvokoms.

Rezultatai žemiau paveikslėliuose. Kuo platesnis žydro skritulio skersmuo, tuo didesnė dalis dalyvių pasirinko atsakymą skritulio centre. Ten, kur variantą pasirinko mažiau 5 proc. dalyvių, nieko nežymėjau.

Žiūrint į stambias tendencijas, aiškiai matosi, kad sąmonė ir mintys suprantamos, kaip lokalizuojamos kaktos srityje, o kai prašoma nurodyti į save – dominuojantis atsakymas yra rodyti sau į krūtinę.

Kiek labiau komplikuota situacija su likusiomis trimis sąvokomis, kur dalyvių atsakymai apylygiai pasidalino tarp dviejų vietų: kaktos srities ir krūtinės/širdies srities. (Šalia to, apie penktadalis dalyvių manė, kad manasis „aš“ nėra lokalizuotas jokioje konkrečioje vietoje. Tą patį apie sielą manė apie ketvirtis dalyvių. Kiek mažiau nei penktadalis dalyvių apskritai manė, kad siela neegzistuoja.). Labiausiai nustebinęs (ir, matyt, vienintelis nustebinęs) šito tyrimo rezultatas tas, kad daugiau nei trečdalis dalyvių jausmus lokalizavo kaktos/smegenų zonoje. Nors krūtinės/širdies zona ir buvo dažniausiai pasirenkama (daugiau pusės dalyvių), nesitikėjau, kad tiek daug surinks ir kakta/smegenys. Sunku pasakyti ką detaliau, bet, panašu, kad sąlyginai nauja idėja apie visos psichikos lokalizavimą smegenyse ima silpninti Vakaruose tradicinį galvos-širdies susiejimą su proto-jausmų skirtimi.

Žiūrint į bendras tendencijas, rezultatai gerai dera su anksčiau atliktais tyrimais (kurių nėra daug, bet keletas buvo atlikta). Svarbiausia tendencija ta, kad – bent jau vakariečiai – pačias bendriausias psichologines kategorijas lokalizuoja dviejose kūno vietose: kaktos/smegenų ir krūtinės/širdies zonose. Šitai aiškiai matosi paveikslėliuose.

Lyginant su Anglin studija, kurioje ji panašiu metodu tyrė JAV Rutgerso universiteto studentus, mano tyrimo dalyviai buvo labiau linkę teigti, kad siela neegzistuoja ir mažiau linkę sielą lokalizuoti krūtinėje (ir santykinai dažniau laikyti, kad ji nėra lokalizuota konkrečioje kūno vietoje), tačiau bendrais bruožais rezultatai panašūs. Sąmonės atveju rezultatai praktiškai identiški amerikietiškiems rezultatams, gautiems su sąvoka „mind“ – labai aiškiai dominuoja kakta. Trečia Anglin nagrinėta sąvoka – „self„. Ją keblu išversti į lietuvių kalbą, bet turbūt geriausiai tiktų „manasis ‘aš'“. Šitą interpretaciją sustiprina tai, kad „self“ ir „manasis ‘aš'“ rezultatai beveik identiški: tiek mano tyrime, tiek Anglin tyrime apie trečdalis dalyvių rinkosi kaktą/smegenis, apie trečdalis – krūtinę/širdį, o likęs trečdalis – manė, kad nėra įmanoma lokalizuoti konkrečioje vietoje.

Pats savaime šis tyrimas gal ir nėra filosofijos požiūriu labai įdomus, bet jo rezultatai gali būti panaudoti įvairiems filosofijos požiūriu įdomiems reiškiniams geriau suprasti. Pavyzdžiui, kodėl širdies transplantacijos atveju žmonės kartais linkę manyti (tokie atvejai neblogai dokumentuoti), kad kartu su organu perkeliama ir dalis asmenybės, kodėl būtent psichologiniai asmens tapatybės kriterijai susilaukia tiek daug dėmesio (kaip kiek juokaudamas rašė Danielis Dennettas: smegenys yra vienintelis organas, kur persodinimo atveju geriau būti ne transplanto gavėju, o davėju), kodėl žmonėms taip lengva elgsenos aiškinimuose atsiremti į proto-jausmų priešpriešą ir t.t.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *