Devynioliktasis antradienio eksperimentas. Sustojęs Bertrando Russello laikrodis


________
Dvidešimtoji „Antradienio eksperimento“ užduotis apie žalą gamtai (apie 3 min.; spalio 30 – lapkričio 5 d.): https://ww2.unipark.de/uc/VDranseika/0807/
________
Šią savaitę papasakosiu apie kiek seniau, pačioje vasaros pabaigoje „Antradienio eksperimente“ surinktus doumenis, mat praeitos savaitės duomenų dar nepakanka analizei. Būtent tokiems atvejams esu pasitaupęs keletą atsarginių „Antradienio eksperimentų“.

Šiame tyrime norėjau pažiūrėti į žinojimo ir pagrįstumo kategorijas – svarbiausias epistemologijos, arba filosofinės pažinimo teorijos, sąvokas.

Britų filosofas Bertrandas Russelas 1948 m. savo knygoje ‘Human Knowledge’ rašė:

„Žinojimas“ kartais apibrėžiamas kaip „teisingas įsitikinimas“, tačiau šis apibrėžimas yra pernelyg platus. Jei pažiūrėsite į laikrodį, kuris, jūsų nuomone, eina, tačiau kuris iš tikrųjų yra sustojęs, ir taip jau nutiks, kad į tą laikrodį pasižiūrėsite tą akimirką, kai jis rodo teisingą laiką, jūs įgysite teisingą nuomonę apie tai, kiek dabar yra valandų, tačiau būtų neteisinga sakyti, kad jūs turėsite žinojimą.

Vėliau tokie atvejai (kai veikėjas turi teisingą pagrįstą įsitikinimą, tačiau neturi žinojimo) buvo pradėti vadinti Gettier atvejais (po to, kai savo trumpučiu 1963 m. straipsniuku „Is Justified True Belief Knowledge?“ tokius atvejus išgarsino amerikiečių filosofas Edmundas Gettier).

Šiam eksperimentui kaip tik ir panaudojau Russello sustojusio laikrodžio atvejį. Kiekvienas dalyvis atsitiktine tvarka (atskiruose puslapiuose, be galimybės sugrįžti ir pakeisti atsakymus) gavo du atvejus: Russello aprašytą sustojusio laikrodžio atvejį ir kontrolinį atvejį palyginimui, kuriame laikrodis nėra sustojęs. [Kadangi atvejų pateikimo eiliškumas nedarė poveikio rezultatams, visus duomenis toliau analizuoju kartu.]

[Sustojęs laikrodis] Sekmadienio rytą einant per ištuštėjusią geležinkelio stotį Jurgiui topteli, jog jis nežino, kiek šiuo metu valandų. Jis pažvelgia į daug kartų matytą stoties laikrodį ir mato, kad laikrodžio rodyklės aiškiai rodo 10:17. Ir išties, šiuo metu būtent ir yra 10:17. Tiesa, stoties laikrodis yra sugedęs ir jo rodyklės jau antra diena nejuda. Visiškas atsitiktinumas, kad Jurgis į sugedusį laikrodį pažiūrėjo būtent tada, kai jo rodyklės rodė tikslų laiką.

[Veikiantis laikrodis] Sekmadienio rytą einant per ištuštėjusią geležinkelio stotį Algiui topteli, jog jis nežino, kiek šiuo metu valandų. Jis pažvelgia į daug kartų matytą stoties laikrodį ir mato, kad laikrodžio rodyklės aiškiai rodo 10:17. Ir išties, šiuo metu būtent ir yra 10:17, o stoties laikrodis puikiai veikia ir yra gerai prižiūrimas.

Po kiekvienos istorijos dalyviai atsakė į klausimą apie žinojimą [veikėjų vardai priderinti prie scenarijaus]:

Kuris iš pateiktų sakinių, jūsų nuomone, geriau apibūdina Jurgio situaciją?

  • Pažiūrėjęs į laikrodį Jurgis žino, kad dabar yra 10:17.
  • Pažiūrėjęs į laikrodį Jurgis mano, kad žino, jog dabar yra 10:17, bet iš tikrųjų jis to nežino.

O taip pat apie įsitikinimo pagrįstumą:

Kaip stipriai, jūsų nuomone, pagrįsta Jurgio nuomonė, kad dabar yra 10:17?

  • Nepagrįsta
  • Pagrįsta, bet ne visiškai pagrįsta
  • Visiškai pagrįsta

Po to, kai dalyviai įvertino abi situacijas, paprašiau tiesiogiai jas palyginti [norintiems atsišviežinti atmintį abi istorijos buvo pateiktos puslapio apačioje]:

Dabar pasvarstykite apie abi situacijas vienu metu. Kuris iš šių apibūdinimų labiau tinkamas?

  • Jurgio įsitikinimas, kad dabar yra 10:17 yra pagrįstas lygiai tiek pat, kaip ir Algio įsitikinimas, kad dabar yra 10:17.
  • Jurgio įsitikinimas, kad dabar yra 10:17 yra pagrįstas mažiau, nei Algio įsitikinimas, kad dabar yra 10:17.
  • Jurgio įsitikinimas, kad dabar yra 10:17 yra pagrįstas labiau, nei Algio įsitikinimas, kad dabar yra 10:17.

Antradienio eksperimento dalyviai buvo gerokai labiau linkę sutikti su teiginiu, kad veikėjas žino, kad dabar yra 10:17 tada, kai įsitikinimas buvo suformuotas žiūrint į veikiantį laikrodį. Tai atitinka Russello pastebėjimą, mat tyrimo dalyviai buvo linkę sutikti, kad veikėjas žino tada, kai laikrodis veikia (daugiau nei du trečdaliai sutiko), bet ne tada, kai jis neveikia (beveik du trečdaliai nesutiko).

Jei žiūrime į sprendimus apie įsitikinimo pagrįstumą, čia taip pat nemažas skirtumas: neveikiančio laikrodžio atveju atsakymai gerokai labiau pasislinkę link skalės galo „įsitikinimas nepagrįstas“.

Dar daugiau, šis efektas neišnyksta net tada, kai dalyvių prašoma abu atvejus tiesiogiai palyginti vieną su kitu. Net tokiu atveju apie trečdalis dalyvių tvirtino, kad veikiančio laikrodžio atveju įsitikinimo pagrįstumas didesnis.

Šie rezultatai skatina manyti, kad kasdienė pagrįstumo sąvoka yra iš dalies ‘eksternalistinė’. Epistemologijoje eksternalizmas pagrįstumo atžvilgiu reiškia, kad įsitikinimo pagrįstumas priklauso ir nuo veiksnių, kurie episteminiam subjektui – žinotojui – nėra prieinami, nėra jam žinomi. Kaip ir šiuo atveju faktas, kad laikrodis neveikia, nebuvo veikėjui žinomas faktas (plius nebuvo taip, kad šis faktas veikėjui nebuvo žinomas dėl jo paties kaltės, pvz., aplaidumo ar kvailumo).

Dabar pažiūrėkime į dar vieną klausimą. Russello sustojusio laikrodžio atvejis laikomas vienu iš Gettier atvejų. Tai yra, tokių atvejų, kai veikėjas turi teisingą pagrįstą įsitikinimą, tačiau neturi žinojimo. O kaip šį atvejį kategorizavo „Antradienio eksperimento“ dalyviai? Didžioji dalis sutiko, kad šiuo atveju žinojimo nėra, tačiau tuo pačiu manė, kad ir pagrįstumo yra stokojama. Tik 12% dalyvių kategorizavo atvejį kaip „visiškai pagrįstas įsitikinimas, tačiau žinojimo nėra“. Tuo tarpu daugiau nei pusė dalyvių kategorizavo kaip „žinojimo nėra, bet ir įsitikinimas yra nepagrįstas ar nevisiškai pagrįstas“. Palyginimui, veikiančio laikrodžio atveju 57% dalyvių situaciją vertino kaip „visiškai pagrįstas įsitikinimas, kuris yra ir žinojimo atvejis“.

Apibendrinant, „Antradienio eksperimento“ dalyviai Russello sustojusio laikrodžio atvejį traktavo kaip atvejį, kuriame veikėjas neturi žinojimo. Tačiau tai atsitiko ne todėl, kad jie laikė, kad šiame atvejyje žinojimo nėra nepaisant įsitikinimo pagrįstumo (kaip būtų, jei šis atvejis tiktai būtų vadinamasis Gettier atvejis), o būtent dėl to, kad įsitikinimas buvo suprantamas kaip stokojantis pagrįstumo (ir todėl nėra kategorizuotinas kaip Gettier atvejis). Rezultatai taip pat skatina manyti, kad šiuose duomenyse pasirodžiusi pagrįstumo samprata yra eksternalistinė (pagrįstumas priklauso ir nuo objektyvios klaidos galimybės, nepriklausomos nuo to, kas pažįstančiąjam subjektui prieinama iš jo vidinės perspektyvos) ir infalibilistinė (žinojimas reikalauja visiško pagrįstumo, visiškai eliminuojančio galimybę padaryti klaidą).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *