Dvidešimt ketvirtasis antradienio eksperimentas: Melas be tikslo suklaidinti

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia štai tokią pirmą žodžio „meluoti“ reikšmę: „tyčia sakyti neteisybę“. Panašus melavimo apibrėžimas būtų ir gana standartinis filosofijoje. Antai, Stanfordo filosofijos enciklopedija pateikia tokį apibrėžimą, kuris pristatomas kaip tradicinis:

To lie =df to make a believed-false statement to another person with the intention that the other person believe that statement to be true.

Žodžiu, meluoti, tai kitam asmeniui išsakyti paties neteisingu laikomą tvirtinimą su tikslu, kad tas kitas asmuo manytų, jog tas tvirtinimas yra teisingas. Toli gražu ne visi filosofai su tokiu melavimo apibrėžimu sutinka, tačiau nesutinkantys būtent į jį atsiremdami pateikia savo modifikuotus apibrėžimus.

Praeitą savaitę norėjau pažiūrėti į mano žiniomis literatūroje neaptartą pavyzdžių tipą. Situacijas, kuomet žmogus kitam asmeniui tyčia išsako tvirtinimą, kuriuo pats netiki, tačiau ne tam, kad kitas asmuo įgytų klaidingą įsitikinimą, o tam, kad kitas asmuo įgytų teisingą įsitikinimą. Šių situacijų skiriamasis bruožas tas, kad adresatas pasižymi tam tikru pažintiniu šališkumu – jis yra pernelyg optimistiškas ar pernelyg persimistiškas, tendencingai nepamatuotai įvertinantis rizikas, pernelyg įtarus ar pan. – ir tada tokiam adresatui ką nors sakant galima pamėginti kompensuoti tą jo turimą šališkumą.

Kad būtų aiškiau, ką turiu omenyje, štai pavyzdys apie pernelyg optimistišką adresatą:

Bobas yra nepatyręs didelio nacionalinio parko reindžeris. Jis netrukus vienas išvyks į šešių dienų trukmės žygį pėsčiomis į nacionalinio parko pakraščius. Bobo vyresnis ir daug labiau patyręs brolis Džeimsas žino, kad Bobas visada pernelyg optimistiškai įvertina, kiek maisto jam reikia pasiimti tokios trukmės žygiui, ir todėl visada pasiima per mažai. Džeimsas žino, kad Bobui reikės 6 kg maisto, tačiau jis taip pat žino, kad jei pasakys Bobui, kad šiam reikia 6 kg maisto, Bobas ir vėl pažiūrės į situaciją pernelyg optimistiškai ir manys, kad iš tikrųjų jam reikia pasiimti perpus mažiau – tik 3 kg maisto. Kadangi Džeimsas rūpinasi Bobu ir nenori, kad šis liktų nevalgęs, Džeimsas sako Bobui: „Tau žygiui reikės 12 kg maisto“. Kaip ir buvo galima tikėtis, pernelyg optimistiškas Bobas išgirdęs patarimą ima galvoti, kad jam pakaks ir pusės tiek, t.y. 6 kg. Kaip Džeimsas ir tikėjosi, Bobas pasiima 6 kg maisto, o tai kaip tik ir yra būtent tiek maisto, kiek reikia tokios trukmės žygiui.

Būtent šį pavyzdį ir pasiūliau įvertinti „Antradienio eksperimento“ dalyviams. Jiems uždaviau du klausimus, į kiekvieną kurių buvo galima atsakyti Taip arba Ne:

Ar Džeimsas meluoja Bobui sakydamas „Tau žygiui reikės 12 kg maisto“?
Ar Džeimsas siekia suklaidinti Bobą sakydamas „Tau žygiui reikės 12 kg maisto“?

Taip pat užklausiau ir dviejų antrąjį klausimą apie suklaidinimą sukonkretinančių klausimų:

Ar Džeimsas sakydamas „Tau žygiui reikės 12 kg maisto“ siekia, kad Bobas manytų, jog jis (t.y. Džeimsas) mano, kad Bobui žygiui prireiks 12 kg maisto?
Ar Džeimsas sakydamas „Tau žygiui reikės 12 kg maisto“ siekia, kad Bobas manytų, jog jam (t.y. Bobui) žygiui prireiks 12 kg maisto?

Rezultatai grafike:

Absoliuti dauguma dalyvių (97%) sutiko, kad šioje istorijoje susiduriame su melavimu. Nepaisant to, kad Džeimsas siekė, jog Bobo įsitikinimas apie reikiamą maisto kiekį būtų teisingas.

Nors šiek tiek daugiau nei pusė dalyvių (62%) manė, kad Džeimsas nesiekia suklaidinti Bobo, reikia nepamiršti, kad šis klausimas dviprasmiškas: atrodytų, abu atsakymo variantai turi pagrindo. Galutinis tikslas buvo ne suklaidinti, o kaip tik užvesti ant kelio, tačiau siekiant šio tikslo reikėjo imtis klaidinimo: kad Bobas imtų koreguoti savo įsitikinimus, Džeimsas turėjo apsimesti, kad kalba nuoširdžiai, kad sako tai, kuo tiki. Tad nenuostabu, kad atsakymai į antrąjį klausimą gana aiškiai išsiskyrė. Atsakymų „Ne“ daugiau, bet tik vos vos.

Kad kažkas panašaus ir vyksta matome iš atsakymų į trečiąjį ir ketvirtajį klausimą: dalyviai linksta nesutikti, kad Džeimso tikslas yra tai, kad Bobas turėtų klaidingą įsitikinimą apie reikiamą maisto kiekį, tačiau jie yra linkę sutikti, kad Džeimsas siekia, kad Bobas manytų, jog Džeimsas tiki tuo, ką sako.

Apibendrinant, rezultatai leidžia manyti, kad tradicinis melavimo apibrėžimas nėra tikslus. Štai turime situaciją, kurioje žmogus sako klaidingą teiginį be tikslo, kad adresatas tą teiginį laikytų teisingu, tačiau absoliučiai daugumai kalbos vartotojų atrodo, kad šis atvejis vadintinas melavimu. Melavimui pakanka to, kad kalbėtojas siektų suklaidinti adresatą dėl to, ką pats mano. Tam nėra būtina, kad kalbėtojas siektų, jog adresatas patikėtų jo sakomu klaidingu teiginiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *