Ketvirtasis antradienio eksperimentas. Kodėl ‘tas pats’ ir ‘the same’ nėra tas pats?

Prieš pradedant – nedidukė pastaba apie ‘asmens tapatybės’ sąvoką. Dažnai socialiniuose moksluose ji vartojama bandant nusakyti, su kokiais socialiniais vaidmenimis ar kokiomis socialinėmis grupėmis individas tapatinasi. Na ten kažkas save mato kaip lietuvį, dukterį, konservatorių, menininkę ir t.t. Apie tai čia nekalbėsiu.

O štai filosofijoje apie asmens tapatybę paprastai kalbama visai kita prasme – kaip apie asmens tęstinumą laike. Kas užtikrina, kad aš vakar ir aš šiandien esu vis dar tas pats žmogus, o ne du atskiri žmonės? Filosofai bandė pateiktį daug įvairių atsakymų į šį klausimą. Vieni mano, kad asmens tęstinumą užtikrina autobiografinės atminties tęstinumas: ‘aš šiandien’ ir ‘aš vakar’ yra tas pats asmuo, nes ‘aš šiandien’ atsimena tai, ką patyrė ‘aš vakar’. Kiti – kad tapatumą užtikrina kūno, organizmo, biologinio gyvūno tęstinumas laike. Treti – kad tapatumą užtikrina tai, kad ‘aš vakar’ ir ‘aš šiandien’  turi tą pačią nematerialią sielą ir t.t.

Per paskutinius keliolika metų į diskusiją įsitraukė ir psichologai bei eksperimentiniai filosofai, bandantys išsiaiškinti, o kokios asmens tapatybės sampratos ar sampratų laikosi ne filosofai, o šiaip žmonės apskritai.

Labai didelė dalis anglų kalba atliktų tyrimų apie asmens tapatybę – o būtent anglų kalba absoliuti dauguma jų ir yra atliekama – žmonių sprendimus apie tapatybės išsaugojimą ar praradimą matuoja klausdami tyrimo dalyvių, ar jiems papasakotoje istorijoje veikėjas po patirtos transformacijos yra ‘the same (person)’, kaip veikėjas iki transformacijos.

Apeliuojant į tai, kad ši frazė patikimai atskleidžia žmonių įsitikinimus apie tapatybę, buvo gauta daug įtakingų rezultatų. Į du iš jų pažiūrėsiu šiandien.

Pirma, Nina Strohminger ir Shaunas Nicholsas straipsnyje The Essential Moral Self rašo, kad žmonės moralinio charakterio pagedimą laiko vedančiu į didesnį asmens tapatybės pertrūkį, nei atminties praradimą. Antra, Kevinas Tobia straipsnyje Personal Identity and the Phineas Gage Effect rašo, kad kalbant apie moralinio charakterio ir asmens tapatybės sąryšį yra svarbu, kokia kryptimi vyksta moralinio charakterio pokytis: jei žmogus tampa blogesniu, tai tas veda į didesnį asmens tapatybės pertrūkį, nei kai žmogus tampa geresniu.

Abu šie rezultatai yra labai įtakingi ir daug aptarinėti. Man šiai dienai svarbu tai, kad abiem atvejais autoriai eksplicitiškai tvirtina, kad jų aptiktas efektas yra interpretuotinas numerical identity prasme. T.y. jie tvirtina, kad žmonės mano, jog moralinio charakterio drastiškas pablogėjimas yra suprantamas ne kaip kokybinis pokytis (pvz., tai vis dar tas pats žmogus, tačiau jo charakteris nebėra toks pats), o kaip vieno individo išnykimas ir kito atsiradimas vietoj jo. Arba, per analogiją, ne kaip laivo perdažymas, o kaip laivo sudeginimas ir naujo laivo pastatymas.

Problema ta, kad anglų kalboje frazė ‘the same’ yra dviprasmiška ir gali būti suprasta abiem šiais būdais, tačiau autoriai tyrimo dalyvių atsakymus interpretavo taip, tarsi jie nedviprasmiškai išreikštų pirmąją iš šių dviejų prasmių.

Lietuvių kalboje šią skirtį kiek lengviau užčiuopti pasitelkiant frazių porą ‘tas pats’ ir ‘toks pats’, ypač kai jos pateikiamos sykiu: „tai yra tas pats žirgas, bet jis nebėra toks pats – jis dabar senas ir paliegęs“ ar „tai yra tokia pati mašina, bet tai nėra ta pati mašina“. Apie tai plačiau esu rašęs šiame komentare ir su Renatu Berniūnu publikuotame straispnyje.

Šios dienos tikslas – pažvelgti į aukščiau aptartus rezultatus pasitelkiant šią lietuvių kalbos savybę.

Pirmam tyrimui paėmiau mokslinės fantastikos istoriją iš Strohminger ir Nichols straipsnio:

Džimas yra buhalteris, gyvenantis Čikagoje. Vieną dieną po automobilio avarijos jis patiria sunkią galvos traumą. Džimas galėtų išgyventi vieninteliu atveju – jei taptų sudėtingo medicininio eksperimento, vadinamo 2-ojo tipo transplantacija, dalyviu. Dabar yra 2049-ieji metai ir mokslininkai žino, kaip išauginti įvairias smegenų dalis, kad galėtų jomis pakeisti sužeistas smegenų dalis. Tokie išauginti smegenų audiniai yra kriogeniškai užšaldomi ir saugomi kaip atsarginės dalys, kurias galima panaudoti sužeidimų atveju. 2-ojo tipo transplantacijos procedūros metu gydytojų komanda pašalino sužeistas smegenų dalis ir rūpestingai jas pakeitė atsarginiu smegenų audiniu. Pažeistas smegenų audinys jį išėmus buvo sunaikintas. Po šios operacijos buvo atkurti visi reikalingi nerviniai ryšiai tarp senų smegenų ir pakaitinio smegenų audinio. Gydytojai atliko fiziologinius testus ir nustatė, kad pacientas yra gyvas ir gerai funkcionuoja. Gydytojai nuskanavo transplanto gavėjo smegenis ir atliko kai kuriuos standartinius psichologinius testus.

Skyrėsi tik istorijos pabaigos. Viena tyrimo dalyvių grupė gavo pabaigą apie atminties praradimą:

Jie nustatė, kad transplanto gavėjas prarado visus savo atsiminimus – jis nebeatsimena nieko, kas nutiko iki avarijos. Visais kitais atžvilgiais jis mąsto ir elgiasi lygiai taip pat, kaip ir prieš avariją.

O kita – apie moralinio charakterio pablogėjimą:

Jie nustatė, kad transplanto gavėjas prarado gebėjimą būti moralus – jis nebepajėgia atskirti, kas yra teisinga, o kas neteisinga, ir tapo visiškai abejingas kitų skausmui. Visais kitais atžvilgiais jis mąsto ir elgiasi lygiai taip pat, kaip ir prieš avariją.

Po istorijos dalyviai atsakė į du klausimus apie tapatybę, pateiktus atsitiktine tvarka (su skalėmis nuo 1 (Visiškai nesutinku) iki 6 (Visiškai sutinku)):

Kiek sutinkate, kad transplanto gavėjas yra tas pats asmuo, kaip Džimas prieš avariją?

Kiek sutinkate, kad transplanto gavėjas yra toks pats asmuo, kaip Džimas prieš avariją?

Tada dar šešis klausimus fiksuota tvarka, bandant pasiaiškinti, kokiais kitais parametrais gali šios istorijos skirtis:

Kiek, jūsų nuomone, tikėtina, kad tokia dalies smegenų transplantacija galėtų sukelti istorijoje aprašytą pokytį? (Nuo 1 (Labai tikėtina) iki 6 (Labai neįtikima))

Kiek sutinkate su teiginiu: „Po operacijos transplanto gavėjas vis dar yra Džimas“? (Nuo 1 (Visiškai nesutinku) iki 6 (Visiškai sutinku))

Kiek, jūsų nuomone, bendrų bruožų turi transplanto gavėjas ir Džimas prieš avariją? (Nuo 1 (Visais atžvilgiais vienodi) iki 6 (Visais atžvilgiais skirtingi))

Kiek panašus, Jūsų nuomone, transplanto gavėjas į Džimą prieš avariją? (Nuo 1 (Visiškai nepanašus) iki 6 (Visais atžvilgiais toks pats))

Kiek stipriai, Jūsų nuomone, dėl operacijos pasikeitė istorijoje aprašytas žmogus? (Nuo 1 (Visiškai nepasikeitė) iki 6 (Visiškai pasikeitė))

Kiek reikšmingi, Jūsų nuomone, istorijoje aprašyti operacijos sukelti žmogaus pokyčiai? (Nuo 1 (Tai nėra esminiai pokyčiai) iki 6 (Visiškai esminiai pokyčiai))

Rezultatai čia (tik vietoj Pranas turi būti parašyta Džimas):

Taigi, moralumą praradęs istorijos veikėjas buvo vertinimas kaip mažiau ‘toks pats’ nei praradęs atmintį, tačiau nebuvo skirtumo ‘tas pats’ vertinimuose, kas leistų įtarti, kad originalios studijos autoriai neteisingai interpretavo, ką bandė pasakyti tyrimo dalyviai fraze ‘not the same person anymore‘: ši frazė šiame kontekste interpretuotina – skirtingai nei tvirtina autoriai – ne kaip ‘nebe tas pats’, o kaip ‘nebe toks pats’.

Iš kitų rezultatų, moralumo praradimo istorijoje buvo įžvelgiamas didesnis ir svarbesnis pokytis, nei atminties praradimo istorijoje – tas gal ir galėtų paaiškinti, iš kur radosi skirtumas ‘toks pats’ skalėje.

Antram tyrimui paėmiau istoriją iš Kevino Tobia straipsnio. Viena versija pasakojo apie moralinio charakterio pagerėjimą:

Pranas yra nepaprastai žiaurus žmogus; jam labai patinka kenkti kitiems. Jis dirba geležinkelio darbininku. Vieną dieną darbo metu įvyksta sprogimas ir didelis metalinis strypas perveria jo galvą; jis yra nedelsiant išgabenamas į reanimacinės chirurgijos skyrių. Gydytojams pavyksta pašalinti metalinį strypą ir jų pacientui pasiseka išlikti gyvam. Tačiau šis žmogus po avarijos tam tikrais atžvilgiais labai skiriasi nuo Prano prieš sprogimą. Pranas prieš avariją buvo nepaprastai žiaurus ir mėgo kenkti žmonėms, tačiau žmogus po avarijos dabar yra nepaprastai malonus; jam netgi patinka padėti kitiems.

Antra, apie pablogėjimą. Nuo pirmosios ji skiriasi tik tuo, kad kai kurios frazės sukeistos vietomis:

Pranas yra nepaprastai malonus žmogus; jam labai patinka padėti kitiems. Jis dirba geležinkelio darbininku. Vieną dieną darbo metu įvyksta sprogimas ir didelis metalinis strypas perveria jo galvą; jis yra nedelsiant išgabenamas į reanimacinės chirurgijos skyrių. Gydytojams pavyksta pašalinti metalinį strypą ir jų pacientui pasiseka išlikti gyvam. Tačiau šis žmogus po avarijos tam tikrais atžvilgiais labai skiriasi nuo Prano prieš sprogimą. Pranas prieš avariją buvo nepaprastai malonus ir mėgo padėti žmonėms, tačiau žmogus po avarijos dabar yra nepaprastai žiaurus; jam netgi patinka kenkti kitiems.

Klausimai buvo tokie patys, kaip ir istorijoje apie Džimą, tik vardas buvo pakeistas.

Štai rezultatai:

Šiuo atveju originalioje sudijoje pastebėtas efektas apskritai nepasirodė. Istorijos nesiskyrė nei ‘tas pats’, nei ‘toks pats’ skalėse.

Iš pastebėtų skirtumų, pagerėjimo istorija buvo įvertinta kaip mažiau tikėtina, nei pablogėjimo istorija, o taip pat – kad pagerėjimo atveju buvo išsaugota daugiau bendrų bruožų.

Įdomus skirtumas ‘Vis dar Pranas’ skalėje, kur dalyviai buvo labiau linkę tam pritarti pagerėjimo istorijoje. Kodėl taip galėjo nutikti pasakyti keblu, bet galbūt gali būti kažkas susiję su tai, ką neseniai kartu su Jonu Dagiu ir Renatu Berniūnu publikuotame straipsnyje vadiname ‘kokybiniu tikrinių vardų vartojimu’.

Apibendrinant abu tyrimus galima padaryti vieną negatyvią išvadą – veikiausiai aptariami autoriai klydo anglišką frazę ‘the same’ tyrimo dalyvių atsakymuose interpretuodami kaip išreiškiančią numerical identity, kaip ‘tas pats’. Abiem atvejais grupės ‘tas pats’ skalėje nesiskyrė ir pritarimas buvo labai aukštas.

Ir bent jau pirmo tyrimo atveju peršasi ir pozityvi hipotezė, kad pastebėtą skirtumą paaiškina kita tapatumo prasmė – lietuviškai reiškiama fraze ‘(nebe) toks pats’.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *