Tryliktasis antradienio eksperimentas. Dėl grožio nesiginčijama


Šią savaitę norėjau pažiūrėti į tai, kaip svarstoma apie teiginių apie grožį vertinimą teisingumo ir klaidingumo požiūriu.

Kaip rodo ankstesni tyrimai (Cova et al. (Forthcoming). De pulchritudine non est disputandum? A Cross-cultural Investigation of the Alleged Intersubjective Validity of Aesthetic Judgment. Mind & Language.), prie kurių ir man teko pirštą pridėti, didžioji dalis tyrimo dalyvių 19-oje valstybių rinkosi arba subjektyvistinę (Jei du žmonės nesutaria dėl to, ar tam tikras dalykas yra gražus, jie abu yra teisūs.) arba nihilistinę (Jei du žmonės nesutaria dėl to, ar tam tikras dalykas yra gražus, nei vienas jų nėra teisus. Beprasmiška tokioje situacijoje kalbėti apie teisumą.) pažiūrą į grožio sprendinius. Tokių, kurie laikė grožio sprendinius turint intersubjektyvų validumą (Jei du žmonės nesutaria dėl to, ar tam tikras dalykas yra gražus, tik vienas iš jų yra teisus.), buvo labai mažai. Skaityti toliau

Komentuoti

Dvyliktasis antradienio eksperimentas. Apie atmintį, tikimybes ir asmens tapatybę

Turtinga antropologų surinkta etnografinė medžiaga apie įvairias visuomenes, kuriose buvo/yra tikima reinkarnacija, rodo, kad tose, kuriose taip pat egzistuoja ir reinkarnavusių mirusiųjų atpažinimo procedūros, tos procedūros visur yra labai panašios. Didžiąja dalimi atvejų tai yra atminties testai – ar kandidatas atsimins kažkokius įvykius iš ankstesnio gyvenimo, ar atpažins mirusiam žmogui priklausiusius daiktus ir pan. Antroje vietoje – neįprasti kūno ženklai. Pavyzdžiui, apgamas ar kokia dėmė toje vietoje, į kurią buvo mirtinai sužeistas mirusysis. Skaityti toliau

Komentuoti

Vienuoliktasis antradienio eksperimentas. Kur dingo liemuo?


Šiandien aptarsiu užduotį, kurią „Antradienio eksperimento“ dalyviai atliko prieš keletą savaičių, o praeitos savaitės temą kol kas pasiliksiu ateičiai.

Kaip viename savo straipsnių rašo lingvistė Asifa Majid, kalbant apie kūno dalių išskyrimą ir įvardijimą, lingvistikoje, antropologijoje ir psichologijoje dominuoja pozicija, kad kūno dalių kategorizavimas remiasi rega aptinkamais kūno tolydumo pertrūkiais (discontinuities). Omenyje turimas gana paprastas dalykas. Aiškiausias (bet ne vienintelis) tokių netolydumų pavyzdys būtų sąnariai. Pavyzdžiui, delnas vizualiai yra toks vientisas ir tolydus blynas, o štai pirštai yra tarsi prielipai ant to blyno, sujungti su delnu sąnariu. Skaityti toliau

Komentuoti

Dešimtasis antradienio eksperimentas. Nepavykęs tyrimas apie melioną ir meliono kvapą.


Kartais nutinka, kad tyrimas atliktas, o rezultatai nelabai interpretavimui pasiduoda. Taip ir šį kartą. Juolab, šią savaitę tyrimas buvo tokia truputi žvejyba, kur užmeti meškerę nelabai žinodamas, ko gali tikėtis, o tada tikiesi, kad ką nors įdomaus ištrauksi. Lyg neužkibo.

Bet dabar apie tyrimą. Kai filosofai nagrinėja juslinį suvokimą, beveik visada kalba iš esmės apie regą. Dar retuomiais apie klausą. Apie uoslę – nepaprastai retai. Skaityti toliau

Komentuoti

Devintasis antradienio eksperimentas. Kur manyje yra mano siela?


Šią savaitę pabandžiau pasiaiškinti, kur savo kūne žmonės lokalizuoja įvairiomis labai bendromis psichologinėmis kategorijomis įvardijamus dalykus: savo mintis, jausmus, sąmonę, sielą, savąjį „aš“, o taip pat ir tiesiog save. Jokios konkrečios hipotezės netikrinau, tiesiog norėjau pažiūrėti, gal pasimatys kokie įdomesni dėsningumai.
Skaityti toliau

Komentuoti

Aštuntasis antradienio eksperimentas. Galvos, valios ir Dunsas Škotas

Šiandien tęsiu prieš kelias savaites pradėtą temą (Ką turkų lankininko širdys mums gali pasakyti apie asmens tapatybę?) apie veiksnius, darančius poveikį sprendimams apie asmens tapatybę.

Pradėsiu nuo Viduramžių filosofo Dunso Škoto, kuris 1303 metais štai taip rašė apie galimybes nustatyti, kiek sielų turi Siamo dvyniai su vienu kūnu ir dviem galvomis:

Tačiau jei nėra mirties pavojaus, būtina ištirti, ar toks monstras turi dvi sielas, ar vieną, o to neįmanoma padaryti paprasčiau ar patirti su didesniu tikrumu vadovaujantis kokiu nors kitu rodikliu, nei intelekto ir valios veiksmai: pavyzdžiui, jie vieno ir to paties dalyko atžvilgiu skirtingose monstro dalyse yra žinojimas ir nežinojimas, ir jei tokios dalys viena su kita barasi dėl ko nors, ką įmanoma pažinti intelektu, ar jei – kalbant apie valią – viena dalis liūdi, o kita džiaugiasi, viena myli kažką tam dalykui pritardama, o kita – nekenčia to paties dalyko jam nepritardama. Esu įsitikines, kad kai patiriame tokius nesutarimus tarp dalių jų intelekto ir valios veiksmuose, privalu nekrikštyti tokių dalių vienu ir tuo pat metu vienu vandens užpylimu.

Skaityti toliau

Komentuoti

Apie Antradienio eksperimentą – 15min

Kviečiu skaityti interviu, o tada – dalyvauti.

Komentuoti

Septintasis antradienio eksperimentas. Kaip nuspręsti, kad aš jau miręs?

Skirtingose pasaulio šalyse (arba, JAV atveju, skirtingose valstijose) taikomi skirtingi mirties nustatymo kriterijai. Pavyzdžiui, vienur žmogaus mirtis konstatuojama įvykus smegenų mirčiai, kitur – sustojus širdžiai. Tai svarbu, nes kartais pagal vieną kriterijų (pvz., smegenų mirties) žmogus jau laikytinas mirusiu, o pagal kitą (pvz., kardiopulmonarinį, susietą su širdies ir plaučių veikla) – toks nesąmoningas pacientas dar gali būti ilgą laiką laikomas gyvu. Kai kuriose šalyse taip pat žmonėms suteikiama teisė patiems pasirinkti, koks kriterijus turėtų būti taikomas jiems ar jų giminaičiams. Tai paprastai daroma dėl religinių priežasčių. Skaityti toliau

Komentuoti

Naujas straipsnis: De Pulchritudine non est Disputandum? A cross‐cultural investigation of the alleged intersubjective validity of aesthetic judgment

Cova F., Olivola Ch., Machery E., … Dranseika V., … et al. (2018). De pulchritudine non est disputandum? A Cross-cultural Investigation of the Alleged Intersubjective Validity of Aesthetic Judgment. Mind & Language. DOI: 10.1111/mila.12210

Santrauka:

Since at least Hume and Kant, philosophers working on the nature of aesthetic judgment have generally agreed that common sense does not treat aesthetic judgments in the same way as typical expressions of subjective preferences—rather, it endows them with intersubjective validity, the property of being right or wrong regardless of disagreement. Moreover, this apparent intersubjective validity has been taken to constitute one of the main explananda for philosophical accounts of aesthetic judgment. But is it really the case that most people spontaneously treat aesthetic judgments as having intersubjective validity? In this paper, we report the results of a cross‐cultural study with over 2,000 respondents spanning 19 countries. Despite significant geographical variations, these results suggest that most people do not treat their own aesthetic judgments as having intersubjective validity. We conclude by discussing the implications of our findings for theories of aesthetic judgment and the purpose of aesthetics in general.

Nuoroda >>>

Kaip visada, jei neturite prieigos, o paskaityti norite, parašykite ir atsiųsiu.

Komentuoti

Šeštasis antradienio eksperimentas. Kaip skirtingi situacijos vertinimai priklauso nuo skirtingo situacijos matymo?

Šią savaitę nutariau dar kartą pažiūrėti į temą, kurią jau nagrinėjau įraše „Veiksmų medžiai ir normatyviniai vertinimai„. Konkrečiau, ten mano tikrinta hipotezė buvo ta, kad vienos ir tos pačios situacijos normatyvinis vertinimas (ar veikėjas smerktinas, baustinas, pasielgė nemoraliai?) priklauso nuo to, kaip tą situaciją matė vertinantysis. Kitais žodžiais, jei du žmonės nesutaria dėl vienos ir tos pačios situacijos normatyvinio vertinimo, galbūt tai gali būti ne tik todėl, kad jie turi skirtingus vertinimo standartus, bet ir todėl, kad jie pačią situaciją interpretuoja skirtingai; galbūt jie sutaria dėl to, kas yra moralu, o kas – ne, bet nesutaria dėl to, kas ten apskritai nutiko. Skaityti toliau

Komentuoti