Septintasis antradienio eksperimentas. Kaip nuspręsti, kad aš jau miręs?

Skirtingose pasaulio šalyse (arba, JAV atveju, skirtingose valstijose) taikomi skirtingi mirties nustatymo kriterijai. Pavyzdžiui, vienur žmogaus mirtis konstatuojama įvykus smegenų mirčiai, kitur – sustojus širdžiai. Tai svarbu, nes kartais pagal vieną kriterijų (pvz., smegenų mirties) žmogus jau laikytinas mirusiu, o pagal kitą (pvz., kardiopulmonarinį, susietą su širdies ir plaučių veikla) – toks nesąmoningas pacientas dar gali būti ilgą laiką laikomas gyvu. Kai kuriose šalyse taip pat žmonėms suteikiama teisė patiems pasirinkti, koks kriterijus turėtų būti taikomas jiems ar jų giminaičiams. Tai paprastai daroma dėl religinių priežasčių.

Apie tai ir šios savaitės antradienio eksperimentas.

Dalyviams buvo pateiktas vienas įmanomas mirimo proceso aprašymas, suskirstytas į sunumeruotas pakopas:

(1) Pacientas tris dienas karščiuoja, jam stipriai skauda galvą. Pacientas negali pakęsti ryškių šviesų ir triukšmo, jį pykina, o greičiau judant – apima svaigulys. Gydytojas švirkštu iš paciento nugaros paima nugaros smegenų skysčio mėginį ir rezultatai rodo uždegimą. Gydytojas diagnozuoja meningitą.

(2) Pacientas jau trys dienos ligoninėje. Iš pradžių jis guli neurologijos skyriuje, bet po dienos yra perkeliamas į reanimacijos skyrių. Paciento pastarųjų dienų atmintis labai fragmentuota, jam kyla intensyvios haliucinacijos. Tam, kad pacientas būtų ramesnis, jam skiriami medikamentai. Reanimacijos skyriuje jis beveik visą laiką miega. Kai jo akys atmerktos, artimųjų jis neatpažįsta. Kartais būdraudamas jis murma atsitiktinius žodžius ar šaukia.

(3) Paciento būklė sparčiai blogėja. Jo smegenys stipriai tinsta, dėl ko smegenų žievė nustoja funkcionavusi. Pacientas vis dar pats kvėpuoja ir jo širdis plaka, tačiau jis nieko nejaučia ir negali judėti. Sąmonė yra negrįžtamai prarasta. Pacientas nereaguoja į jokius bandymus su juo kalbėti, tačiau atsakas į kai kuriuos stimulus yra: kai neurologas į paciento ausis įpila šalto vandens ir žiūri, ar paciento akys sujudės, jos sujuda. Pacientas šioje būklėje yra dvi savaites.

(4) Paciento smegenys nustoja funkcionavusios. Pacientas yra intubuotas ir kvėpuoja mechaninio plaučių ventiliatoriaus pagalba. Jei pacientas būtų atjungtas nuo ventiliatoriaus, jis pats nekvėpuotų. Širdis plaka, tačiau jos palaikymui reikia medikamentų. Pacientas nejuda ir nieko nejaučia, jis nereaguoja į skausmingus stimulus, tačiau kai kurie refleksai yra išlikę: kai neurologas guminiu plaktukėliu suduoda jam per kelį, koja sujuda. Pacientas šioje būklėje yra dvi savaites.

(5) Paciento širdis sustoja ir jis yra atjungiamas nuo ventiliatoriaus. Jis nekvėpuoja, kūno temperatūra ima kristi žemiau 36 laipsnių. Oda darosi šalta ir pilka. Pacientas apskritai į nieką nereaguoja.

(6) Po dienos kūnas yra šaltas ir sustingęs, jo temperatūra lygi kambario temperatūrai. Dėl sunkio jėgos kraujas kraujagyslėse yra subėgęs į žemiau esančias dalis. Pilvas pučiasi dėl žarnyno bakterijų sukeltų irimo procesų.

1 ir 2 pakopoje pacientas aiškiai gyvas, o 6 – aiškiai nebe. Tuo tarpų likusios tarpinės pakopos atspindi įvairius literatūroje aptariamus ir skirtingose jurisdikcijose taikomus mirties nustatymo kriterijus. 3 pakopoje įvyksta smegenų žievės mirtis ir negrįžtamas sąmoningumo praradimas, 4 – visų smegenų mirtis, 5 – nebefunkcionuoja širdis ir plaučiai.

Tyrimo dalyvių buvo paprašyta išsakyti savo preferencijas dėl to, kokioje pakopoje jie patys pageidautų, kad būtų konstatuota jų mirtis, jei jau jiems pasitaikytų atsidurti panašioje situacijoje:

Pagalvokite apie savo preferencijas savo mirties atžvilgiu. Įsivaizduokite, kad ir Jūs galėtumėte atsidurti situacijoje, panašioje į aprašytąją. Nurodykite mirimo proceso pakopą, kurioje pageidautumėte, kad būtų konstatuota Jūsų mirtis ir nutrauktos visos medicininės procedūros.

Bendrai paėmus, pastebėtas nemažas preferencijų išsiskyrimas:

Nors besirenkančių 4 pakopą (visų smegenų mirtis) buvo daugiausia (45,5%), taip pat nemažai žmonių rinkosi 3 pakopą (smegenų žievės mirtis, 30,5%) bei 5 pakopą (kardiopulmonarinis kriterijus, 17,5%). Žinoma, labai ribota imtis neleidžia daryti apibendrinimų apie preferencijų pasiskirstymą visoje visuomenėje, tačiau ji leidžia manyti, kad šiuo klausimu egzistuoja tam tikra nuomonių įvairovė.

Taip pat pamėginau pažiūrėti į du veiksnius, galinčius daryti poveikį preferencijoms. Pirma, norėjau pažiūrėti ar žmonės bus linkę taikyti mirties nustatymo konservatyvesnį kriterijų tada, kai jų klausiama ne apie jų pačių, o apie jų giminaičio ar artimojo mirtį.(Klausimų pateikimo tvarka buvo atsitiktinė, skirtinguose puslapiuose, be galimybės keisti atsakymą. Pateikimo eiliškumo efektų nepastebėta.)

Ir išties, dalyviai buvo linkę artimiesiems taikyti griežtesnį mirties nustatymo kriterijų, nei sau.

Antrasis veiksnys, į kurį norėjau pažiūrėti buvo organų donorystė. Iš pradžių pateikiau truputi konteksto, kad klausimai būtų aiškesni:

Tai, kuriuo metu bus konstatuota mirtis, yra labai svarbu ir kalbant apie organų donorystę, mat organai yra tinkami transplantacijai tik tada, kai jie dar nėra pažeisti. Dažniausiai organai transplantacijai yra paimami po visiškos smegenų mirties (4 pakopa mirimo proceso aprašyme), tačiau kartais laukiama ir širdies sustojimo (5 pakopa), tačiau tada organus reikia paimti ne vėliau nei per penkias minutes nuo širdies sustojimo.

Tada dalyvių buvo paprašyta išskyti savo preferencijas:

Pagalvokite apie savo preferencijas organų donorystės atžvilgiu. Įsivaizduokite, kad ir Jūs galėtumėte atsidurti situacijoje, panašioje į aprašytąją. Nurodykite mirimo proceso pakopą, kurioje pageidautumėte, kad Jūsų organai būtų paimti transplantavimui

Taip pat atskirame puslapyje (pateikimo tvarka astsitiktinė) buvo pateiktas analogiškas klausimas apie artimojo ar giminaičio donorystę, tuo pačiu nurodant, kad jis išreiškė pageidavimą mirties atveju tapti organų donoru.

6 dalyviai nurodė principinį nepritarimą organų donorystei, tad jie iš analizės buvo pašalinti. (Tai rezultatams įtakos nedaro: jų nepašalinus ir jų principinį prieštaravimą donorystei ordinalinėje skalėje traktuojant kaip 7 pakopą, visuose palyginimuose gaunami tokie patys rezultatai.)

Organų donorystės atveju pastebėtas tas pats dėsningumas, kaip ir mirties nustatymo – dalyviai buvo linkę, kad jų organai būtų paimti anksčiau nei artimųjų ir giminaičių:

Taip pat pažiūrėjau, ar klausiami apie organų paėmimą transplantacijai tyrimo dalyviai bus linkę nurodyti ankstesnę pakopą. Tai nebuvo pastebėta klausimuose apie preferencijas dėl savęs. Transplantacijos atvejų padaugėjo besirenkančių 5 pakopą, tačiau tai nebuvo persislinkimas link ankstesnės pakopos. Bent iš dalies šį rezultatą turėtų paaiškinti vadinamieji „inkaravimo“ ir „paklusimo daugumai“ efektai, kai tyrimo dalyviai yra labiau linkę rinktis variantą, kuris yra išskirtas, ar kuris yra pateiktas kaip norma. Būtent tai atsitiko mano trumpame konteksto įvedime, kur aš konstatavau faktą, jog dažniausiai organai transplantacijai imami 5 pakopoje.

Kalbant apie artimuosius ir gimines skirtumas pasimatė: tyrimo dalyviai buvo linkę donorystės atveju leisti anksčiau paimti organus. Kai organų donorystė (ir artimojo preferencija dėl donorystės) neminima, taikomas kiek griežtesnis kriterijus.

Apibendrinant, pasimatė tai, kad egzistuoja preferencijų dėl mirties fakto nustatymo įvairovė, tačiau jos konkretų mastą nustatyti mūsų naudotu būdu neįmanoma. Visgi šį tą galima pasakyti: tyrimo dalyviai buvo linkę, kad jų artimiesiems mirtis būtų konstatuota vėliau, o taip pat vėliau donorystei imami ir organai. Tai svarbu tuo, kad jei būtent mūsų artimiesiems būtų leidžiama priimti sprendimus dėl mums taikomų mirties nustatymo kriterijų (o taip yra daroma kai kuriose jurisdikcijose), visai įmanoma, kad jie elgtųsi ne pagal mūsų preferencijas, bet taikytų griežtesnį kriterijų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *