Septynioliktasis antradienio eksperimentas. Vežimėliai ir nerelevantiški pasirinkimai

Kartais mintinių eksperimentų scenarijai pasidaro taip plačiai žinomi, kad pasidaro labai problemiška juos naudoti tyrimuose. Turbūt geriausias tokių pernelyg dažnai pasitelkiamų mintinių eksperimentų pavyzdys yra vadinamieji „vežimėlių atvejai“, arba trolley cases. Įvairiausios šių atvejų versijos ne tik naudotos šimtuose tyrimų, bet taip pat tapo popkultūros dalimi – veikiausiai yra tūkstančiai jų pagrindu sukurtų memų.

Šiuose atvejuose aprašomas pasirinkimas (pvz., vėžimėlis sutraiškys keturis žmones, bet jei perjungsiu bėgių svirtį, jis sutraiškys vieną žmogų), kuriame tenka rinktis vadovautis vienu iš kelių principų. Dažnai tai bus pasirinkimas tarp „užtikrink kuo mažiau mirčių“ (tad, šiuo atveju, perjunk svirtį, kad žūtų ne keturi, o vienas žmogus) ir „nežudyk“ (tad, šiuo atveju, nieko nedaryk, nes perjungdamas svirtį imiesi aktyvių veiksmų, dėl kurių miršta žmogus). Arba tarp „užtikrink kuo mažiau mirčių“ ir „niekada neaukok žmogaus gyvybės vardan kitų tikslų“.

Žinoma, niekas nesitiki, kad įmanoma tokias dilemas išspręsti (t.y. nustatyti, kaip elgtis būtų teisinga) tiesiog apklausiant žmones. Psichologai ir eksperimentiniai filosofai jas naudoja dėl visai kitų tikslų. Tikslas yra ne nustatyti, kas yra moralu ar teisinga, ne duoti praktinius patarimus, bet geriau suprasti, kas daro įtaką žmonių moraliniams sprendimams, kaip tokie sprendimai priimami.

Visgi, ir pastaruoju metu pasirodo įdomių tyrimų, kuriuose pasitelkiami vežimėlių atvejai. Spalio pradžioje internete pasirodė Alexandro Wiegmanno ir jo kolegų straipsnio „Intuitive Expertise and Irrelevant Options“ rankraštis, kuriame jie aprašo gana netikėtą efektą. Jie aptiko, kad vienoje iš vežimėlio atvejo versijų (vadinamoje „storulis“ (fatman) arba „tiltas“ (footbridge), kurį 1985 metais pasiūlė amerikiečių filosofė Judith Thomson: vėžimėlis sutraiškys keturis žmones, tačiau ant tilto stovi storulis, ir jei storulį nustumsi ant bėgių, jis žus sustabdydamas vežimėlį, o keturi žmonės išgyvens) didesnė dalis žmonių renkasi nustumti storulį nuo tilto tais atvejais, kai duodama pasirinkti ne iš dviejų galimybių (nustumti vs nieko nedaryti), o iš didesnio skaičiaus galimybių. Kai dalyviai turėjo dvi pasirinkimo galimybes, 51 proc. rinkosi nustumti storulį, tačiau kai šalia šių dviejų galimybių buvo papildomai pridėta dar keletas kitų, nepaisant padidėjusio pasirinkimo, išaugo dalis dalyvių, pasirinkusių sustumti storulį (60 proc.). Dar daugiau, šį efektą, tik dar didesnį, autoriai aptiko ir apklausdami profesionalius filosofus. Pasirinkusių nustumti storulį dalis padidėjo nuo trečdalio iki pusės visų dalyvių. Tai blogos naujienos visai vežimėlių industrijai: jei papildomos nerelevantiškos alternatyvos daro įtaką pasirinkimams, darosi keblu pasakyti, kas apskritai tokiais tyrimais matuojama.

Tad šią savaitę pabandžiau pakartoti Wiegmanno et al. tyrimą. Tiksliau, atlikti tyrimą, konceptualiai panašų į šį tyrimą. Tačiau yra keli svarbūs skirtumai. Pirma, kiek supaprastinau tyrimo scenarijų: vietoj keturių papildomų nerelevantiškų pasirinkimų pateikiau du. Antra, nenaudojau scenarijuje aprašomą sceną atvaizduojančių paveikslėlių. Tiesa, supaprastinus scenarijų jų veikiausiai ir nebereikia. Trečia, Wiegmannas su kolegomis analizavo tik tų dalyvių atsakymus, kurie tvirtino pirmą kartą susiduriantys su tokio tipo užduotimi. Pasirodo, tokių yra – ne tiek daug, bet yra. Aš sau tokios prabangos leisti negalėjau, mat tada visai dalyvių nebeliktų 🙂

Visi dalyviai gavo tą patį situacijos aprašymą:

Tramvajų fabriko bandymų aikštelėje dėl techninio defekto pradėjo važiuoti tramvajus be mašinisto. Tramvajus greitai važiuoja link keturių bėgius taisančių darbininkų. Kadangi darbininkai dėvi naujo tipo garsą izoliuojančius šalmus, jie nepastebės tramvajaus ir tramvajus juos mirtinai sutraiškys. Karolis yra bandymų aikštelės kontrolės pulto operatorius ir jis pastebi artėjančią nelaimę. Deja, tramvajų laiku sustabdyti nebėra galimybių.

Tada pusė dalyvių gavo du pasirinkimus:

Karolis turi štai šiuos du pasirinkimus. (Situacija tokia, kad jokiems kitiems pasirinkimams nėra nei laiko, nei galimybių.) Pažymėkite tą, kurį, Jūsų nuomone, Karolis privalėtų pasirinkti.

Karolis gali nubėgti prie šalia esančio tilto ant kurio stovi labai sunkus darbininkas ir nustumti šį darbininką nuo tilto. Taip darbininkas nukris ant bėgių ir tramvajus į jį atsitrenks. Dėl susidurimo su sunkiu darbininku tramvajus sustos ir neprivažiuos keturių darbininkų (pats Karolis nėra pakankamai sunkus, kad į Karolį atsitrenkęs tramvajus sustotų). Dėl susidurimo sunkus darbininkas žus.

Karolis gali nieko nedaryti. Tokiu atveju tramvajus sutraiškys keturis darbininkus ir jie visi žus.

Kita pusė dalyvių gavo tuos pačius + dar du papildomus variantus:

Karolis gali nuotolinio valdymo pagalba ant bėgių numesti bandymų aikštelės kranu pakeltą platformą, ant kurios šiuo metu yra du darbininkai. Taip platforma su darbininkais nukris ant bėgių ir tramvajus į ją atsitrenks. Dėl susidurimo su platforma tramvajus sustos ir neprivažiuos keturių darbininkų. Dėl susidurimo abu platformos darbininkai žus.

Karolis gali nuotolinio valdymo pagalba perjungti iešmus ir nevaldomas tramvajus pervažiuos ant kitų bėgių. Ant šių bėgių dirba trys darbininkai su garsą izoliuojančiais šalmais. Perjungus iešmą tramvajus šiuos darbininkus sutraiškys ir jie visi trys žus, tačiau keturi ant pirmų bėgių dirbantys darbininkai liks gyvi.

Pasirodo, nebuvo pakartotas Wiegmanno ir kolegų gautas rezultatas. Tiek renkantis iš dviejų, tiek renkantis iš keturių variantų, dalyvių pasirinkusių variantą „nustumti storulį“ dalis nepasikeitė. Abiem atvejais šį variantą rinkosi apie penktadalis dalyvių (kas yra visiškai įprasta proporcija tyrimuose su „storulio“ atveju, kurių atlikta yra gana daug, o tuo tarpu Wiegmanno ir kolegų tyrime gautas dalis (51-60 proc.) yra neįprastai didelė – nieko panašaus man nėra tekę matyti). Rezultatai pateikti paveikslėlyje. Skaičiai skliaustuose nurodo, kiek žmonių žus Karoliui pasirinkus variantą.

Sunku pasakyti, kodėl efektas negautas. Gal jis neegzistuoja, gal demografija skyrėsi (spėju, „Antradienio eksperimento“ dalyviai tikrai yra matę ne vieną vežimėlio dilemos variantą), gal kas nors susijusio su tuo, kad tyrimo planas kiek skyrėsi nuo to, kurį naudojo Wiegmannas.

Apibendrinant, šios savaitės tyrime pasimatė du dalykai. Pirma, „Antradienio eksperimento“ dalyviai net labai įprastai atsakinėjo į „storulio“ dilemą: apie penktadalis sakė, kad dera paaukoti vieną žmogų tam, kad būtų išgelbėta daugiau žmonių. Tai įprasta tyrimuose su šiuo vežimėlio atvejo tipu. Antra, nepasirodė Wiegmanno ir jo kolegų aptiktas efektas, kur nerelevantiškų papildomų alternatyvų pateikimas padidindavo dalį dalyvių, pasirenkančių nustumti storulį. Tai (kartu su neįprastai didele nustumimo variantą pasirinkusių dalyvių dalimi Wiegmanno tyrime) leidžia kiek suabejoti šio efekto realumu.

Komentarai

  1. Darius says:

    Nesu specialistas, bet atrodo nedaug čia įdomumo. Ar aukoti vieną dėl kelių + ar pasirinkus veikti. Realybėje aukos gi būtų pasirenkamos pagal „rūšies“ kriterijų. Giminystės ryšys, tautybė, rasė, lytis, amžius, šiaip simpatija. Štai tą ir būtų įdomu patyrinėti. Bei, gyvūnų teisių šalininkams identifikuoti, būtų įdomus kokių 100 kiaulių aukos variantas.

    • Vilius says:

      Tiesa, scenarijus nėra realistiškas. Turbūt arčiausiai tokio apvalyto scenarijaus būtų svarstymai apie programinius sprendimus ‘self-driving’ automobiliams, kas jau dabar yra realus klausimas: ar neišvengiamos avarijos atveju jos turėtų teikti prioritetą keleiviams, ar turėtų tiesiog minimizuot žuvusių/sužeistųjų skaičių (net jei tai reiškia, kad keleivis žus bandant išsaugoti keletą kelyje esančių žmonių). Veikiausiai šitokie algoritmai turės veikti su labai ribotu kiekiu informacijos apie žmones.

      Dėl gyvūnų įdomu. Nepamenu, ar esu kur matęs tyrimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *