Trečiasis antradienio eksperimentas. Kuo ypatingas lietuviškas kalbėjimas apie kvapus?

Šiandien, pusė trečiojo antradienio eksperimento. Kita pusė – vėliau.

Psicholingvistikoje – moksle apie kalbos ir psichologinių procesų sąsajas – yra aprašytas toks dėsningumas: visose kalbose pačios bendriausios kvapams reikšti skirtos kalbinės priemonės žymi nemalonius kvapus. Tarkime, tipiškas pavyzdys būtų angliškas ‘it smells’ ar ‘smelly’ (plg. su anglišku ‘tasty’ – irgi tipišku atveju, nes skoniams galioja priešingas dėsningumas).

Garsus vokiečių lingvistas Manfredas Krifka šį reiškinį yra pavadinęs uoslės terminų hedoniniu (t.y. susijusiu su malonumu ir nemalonumu) šališkumu (hedonic bias of olfactory terms). Empirinis pagrindas Krifkos apibendrinimui visų pirma buvo prancūzų ligvisto Claude Boissono studija, kurioje šis, kiek leidžia suprasti mano prancūzų kalbos gebėjimai, sakosi šią tendenciją pastebėjęs visose 60-yje jo tirtų kalbų, priklausančių 9 šeimoms: “dans toute une série de langues, un terme olfactif neutre (nom ou verbe) employé seul (sans spécification adjectivale or adverbiale) s’interprète comme véhiculant un sens négative”.

Bet ar tikrai visose kalbose taip yra? Atrodytų, lietuvių kalboje ‘kvepia’, ‘kvapnus’, ‘kvepiantis’ visi yra implikuojantys malonius kvapus. Apie tai ir šios savaitės tyrimas.

Pusė dalyvių gavo štai tokią užduotį:

Tarkime, išgirstate ką nors sakant:

„Aname kambaryje kvepia.“

Kokia, jūsų nuomone, būtų jūsų pirma šio pasakymo interpretacija? Pabraukite tinkamiausią variantą.

  • Šis žmogus veikiausiai bando pasakyti, kad tame kambaryje tvyro geras kvapas.
  • Šis žmogus veikiausiai bando pasakyti, kad tame kambaryje tvyro blogas kvapas.
  • Vienodai tikėtini abu variantai.

Kita pusė gavo tą pačią užduotį, tik su kitu sakiniu:

„Aname kambaryje yra kvapas.“

80% gavusių sakinį su ‘kvepia’ interpretavo jį kaip reiškiantį malonų kvapą, kas būtų aiški išimtis iš teksto pradžioje minėto dėsningumo.

Situacija su ‘yra kvapas’ – priešinga. 72 % interpretavo jį kaip reiškiantį nemalonų kvapą.

Kiek unikalus yra šis lietuvių kalbos bruožas, kuriame pats bendriausias kvapams reikšti vartojamas žodis (‘kvepia’) turi pozityvią konotaciją? Sunku pasakyti. Boisson savo apžvelgtose kalbose nerado, o Krifka irgi nemini jokių išimčių. Mano žiniomis lenkų ir latvių kalbos taip pat veikia panašiai į lietuvių, kas gal galėtų reikšti, kad čia kažkoks arealinis reiškinys – būtų labai įdomu sužiūrėti, kaip yra gudų ir estų kalbose. Literatūroje apie tai informacijos rasti nepavyko, išskyrus vieną straipsnį apie lenkų kalbą ir nedidelę užuominą, kad serbų-kroatų kalboje irgi kažkas panašaus.

Gal žinote kitų pavyzdžių?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *